„Audėjų sodai“: kelias nuo sėjinukų iki kolekcinio skiepytų graikinių riešutmedžių sodo

Publikuota žurnale „Sodo spalvos“ (2026 m. birželis).

👉 [Skaityti žurnalo maketą su nuotraukomis naujame lange]

Straipsnio tekstas:

Rytų Lietuvoje, Molėtų rajone, įsikūręs šeimos ūkis-medelynas „Audėjų sodai“ siejamas su veisliniais graikiniais riešutmedžiais. Nors šie medžiai dažnai asocijuojasi su didesnėmis plantacijomis, šio ūkio kryptis kitokia – čia daugiausia dėmesio skiriama medelynui, skiepytų sodinukų auginimui ir veislių išbandymui vietos sąlygomis, kad pirkėjams būtų galima pasiūlyti tai, kas patikima ir verta dėmesio.

„Audėjų soduose“ auginami kolekciniai graikiniai, širdžiavaisiai ir juodieji riešutmedžiai –  apie 100 skirtingų veislių bei selekcinių formų. Greta jų vietą randa ir lazdynai, karijos, kaštainiai, o pastaruoju metu – ir kedrinės pušys.

Vis dėlto ūkio akiratis neapsiriboja vien riešutinėmis kultūromis. Čia kaupiamos ir įvairių rūšių vaismedžių kolekcijos, o ateities planuose numatytas kaulavaisių bei sėklavaisių dauginimas. Apie eksperimentus Molėtų aukštumose pasakoja ūkio savininkas Robertas Audėjus.

Nuo humanitarinių studijų iki poreikio jausti žemę

Tiek aš, tiek Agnė užaugome skirtinguose, bet nedideliuose miesteliuose. Vaismedžiai ir kiti augalai mūsų aplinkoje buvo nuo vaikystės, tačiau mūsų šeima susikūrė Vilniuje. Abu buvome baigę humanitarines studijas, o darbai, kuriuos dirbome, neturėjo nieko bendro su sodu ar žemės ūkiu. Tačiau jau gyvendami pirmuose savo namuose sodinome ir auginome tiek vaismedžius, tiek kitus augalus.

Medžių stebėjimas viso sezono metu užburia ir domina, o ypač pavasariais, prasidėjus vegetacijai, kai jų spartų vystymąsi gali matyti kiekvieną dieną. Kaimynas, matydamas, kaip dažnai aš vaikštau sode prie medžių, net paklausė: „Gal tu šnekiesi su jais?“ Jau tada svarstėme kada nors ateityje gyventi ne mieste, o kažkur gamtos apsuptyje. Gamta, vaismedžiai ir kiti augalai namų sode mus abu visada žavėjo. Visgi žemės ūkiu užsiimti profesionaliai visai neplanavome.

Riešutmedžiai – sodybos jaukumui ir sveikatai

Kai 2014 metais atsikraustėme gyventi į naujus namus Molėtuose, kur buvo didesnis sklypas, dar tais pačiais metais pasisodinome riešutmedžių. Iš viso namų sode jų augo šeši. Kodėl mus sužavėjo būtent graikiniai riešutmedžiai? Anksčiau lietuvių sodyboms žavesio suteikdavo aukštaūgiai vaismedžiai, o kas turėjo didesnį sklypą, sodindavo dar ir parko ar miško medžių. Būtent dideli medžiai sukuria labai jaukią aplinką.

Šiuolaikiniai sodininkai jau suprato, kad žemaūgius vaismedžius prižiūrėti paprasčiau, o ir derlius būna kokybiškesnis. Bet graikiniai riešutmedžiai yra tie medžiai, kurie užauga pakankamai dideli, kad suteiktų jaukumo, ir kartu nokina skanų, labai sveiką derlių. Turint mažesnį sklypą nebūtina rinktis didžiausių riešutmedžių – yra ir mažesnio augumo veislių. Be to, skiepyti riešutmedžiai iš esmės užauga apie 20 procentų mažesni nei sėjinukai.

Sėjinukų loterija: kodėl nusivylėme „katės maiše“ pirkimu?

Tada, kai sodinome pirmuosius savo riešutmedžius, Lietuvoje dar niekas nepardavinėjo skiepytų sodinukų, tad pasisodinome paprastus sėjinukus. Mums pasisekė, kad jie pradėjo derėti gana anksti – šeštaisiais metais po pasodinimo – ir nereikėjo laukti 10–15 metų. Tačiau kitos neskiepytų sėjinukų problemos išliko.

Nors medžiai užaugo iš vieno motininio augalo riešutų, jie visi buvo skirtingi: jų augumas, lajos forma, atsparumas ligoms, derlingumas ir riešutų kokybė skyrėsi. Kaip tyčia, jie paveldėjo vieną nenaudingą savybę – pirma išdulka žirginiai (vyriški žiedai), o tik vėliau pradeda žydėti moteriški žiedai. Kai kuriais metais žydėjimas dalinai sutapdavo, o kartais beveik prasilenkdavo. Todėl medžiai niekada nederėjo tiek, kiek galėtų. Tai viena iš neskiepytų riešutmedžių problemų – net sodindamas daug medžių, negali būti tikras, kad jie sėkmingai apsidulkins. Auginant skiepytas veisles žydėjimo laikas žinomas iš anksto, todėl galima priderinti veisles-dulkininkes.

Kita problema – skirtinga riešutų kokybė. Tarp mūsų augintų sėjinukų nepasitaikė nė vieno, kuris prilygtų veisliniams medžiams. Vieno riešutai turėjo keistą skonį, kito luobelė buvo tamsi, likusių – patys riešutai maži. Pasisekė tik tiek, kad nereikėjo jų daužyti plaktuku.

Nuo domėjimosi riešutmedžiais iki verslo idėjos

Ieškodamas informacijos apie riešutmedžių priežiūrą, atradau moldavų augintojus. Būtent iš jų sužinojau, kaip riešutmedžius formuoti, tręšti ir sodinti. Tačiau svarbiausia jų žinia buvo viena: verta auginti tik skiepytus veislinius riešutmedžius. Taip besigilinant gimė noras sodinti verslui skirtą sodą.

Ši idėja sužavėjo abu. Pradėjome ieškoti sklypo ir skiepytų sodinukų. Sklypą sodui padovanojo Agnės tėvai. Tiesa, teko dar nemažai investuoti, kol apleistą ir žemės ūkiui nenaudojamą sklypą susitvarkėme. Tačiau ieškant skiepytų sodinukų paaiškėjo, kad Lietuvoje tuo metu jų tiesiog nebuvo. Beje, kai neturi reikalingų žinių, medelynuose gali lengvai apsigauti: parduodami neskiepyti sėjinukai dažnai vadinami veislių pavadinimais, pavyzdžiui: ‘Ideal’, ‘Velykam’, ‘Jacek’, ‘Korenovskij’. Tačiau jei medelis neskiepytas, tai nėra veislė. Tai tik loterija, kurioje dažniausiai pralaimima.

Ieškojimai svetur: kodėl Moldovos veislės nėra geriausias pasirinkimas Lietuvai?

Pirmieji medelynai, apie kuriuos sužinojome, buvo Moldovoje. Nors gąsdino sudėtingos augalų įvežimo iš trečiųjų šalių procedūros, buvome nusiteikę ten važiuoti. Deja, dėl nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių kelionė neįvyko. Vėliau į savo kolekciją, žinoma, pasodinome ir moldaviškų veislių, tačiau šiandien džiaugiamės, kad tada nenuvažiavome ir neprisipirkome didelio jų kiekio.

Dėrėjimas Graikiniai riešutai Jaunas riešutmedis 42 Kaip paaiškėjo vėliau, dauguma moldaviškų veislių nėra pačios tinkamiausios auginti Lietuvoje. Nors jos gana atsparios žiemos šalčiams, didelė problema – ankstyva vegetacijos pradžia. Moldova, skirtingai nei Lietuva, neturi problemų dėl pavasarinių šalnų, todėl jų selekcininkai į vegetacijos pradžios laiką nekreipia dėmesio. O riešutmedžiai pavasarinėms šalnoms yra itin jautrūs. Kita bėda – mažas atsparumas ligoms drėgnesnio klimato sąlygomis. Ten, kur iškrenta daugiau kritulių (kaip Lietuvoje), deklaruojamo atsparumo nelieka. Tą patį pastebi ir Lenkijos augintojai.

Naujesnes veisles moldavai išvedė vietines kryžmindami su pietietiškomis, tad lieka klausimas, ar šiems medžiams mūsų krašte užteks vasaros šilumos, kad riešutai kokybiškai sunoktų. Nutarėme tinkamesnių veislių ieškoti artimesniuose kraštuose. Dabar mūsų sode didžiąją dalį užima lenkiškos selekcijos arba kitos veislės, rodančios gerus rezultatus Lenkijoje.

Strategija prieš šalnas: kalvos ir vėlyvas nubudimas

Mūsų sode pasiteisino strategija ankstyvesnės vegetacijos riešutmedžius sodinti ant kalvų, o žemesnėse vietose – vėlyvesnius. Veislės, kurios vėliau „pabunda“, pavasarines šalnas paprastai pramiega. O aukščiau pasodinti medžiai nenukenčia, nes ten šalnos būna daug švelnesnės.

Tiesa, 2025-ųjų pavasaris buvo išskirtinis – šalnos tęsėsi virš mėnesio ir kliuvo daugumai medžių. Tais metais pas mus visai nederėjo kaulavaisiai, nušalo kriaušių žiedai, o graikinių riešutų, nors ir nedaug, bet turėjome. Patirtis rodo, kad suaugusių medžių lajos aukštyje stiprios šalnos nėra dažnos. Mažus medelius pirmaisiais metais verta pasaugoti, o suaugę medžiai šalnų arba išvengia, arba nukenčia tik apatinės šakos. Svarbu nesodinti riešutmedžių žemose, smėlingose vietose, kur šalnų rizika didžiausia.

Kodėl riešutmedžiai laimėjo kovą prieš lazdynus?

Atsparumas ligoms ir tai, kad graikiniai riešutmedžiai neturi riešutus naikinančių kenkėjų, irgi tapo vienu iš veiksnių, paskatinusių pasirinkti juos, o ne lazdynus. Iš pradžių atrodė nedrąsu sodinti tik graikinius riešutmedžius, kurie Lietuvoje auginami rečiau. Todėl buvome pasodinę ir apie 1,5 ha lazdynų, bet vėliau medelius išpardavėme. Dabar liko tik kolekcinis įvairių veislių sodas, o į pagrindinį buvusį lazdynų plotą sodiname naujas riešutmedžių veisles. Norint užauginti sveiką lazdynų derlių, juos tenka purkšti kas 10–14 dienų (apie 8 kartus per sezoną). O pasirinkus atsparias graikinių riešutmedžių veisles, galima apsieiti visai be purškimų arba taikant tik minimalią apsaugą. Tai leidžia kai kurias riešutmedžių veisles auginti ekologiškai.

Populiariausios veislės: nuo klasikinių iki egzotiškų

Dažniausiai žmonės klausia: „Ką rinktis?“ Nors veislių yra dešimtys, populiariausios išlieka čekiška ‘Mars’ ir kanadietiška ‘Broadview’.

• ‘Mars’ įsibėgėja lėčiau, bet nokina labai kokybiškus, didelius ir skanius riešutus. Vertingiausia jos savybė – vėlyva vegetacija, leidžianti išvengti šalnų.

• ‘Broadview’ yra gerokai derlingesnė, riešutai noksta ne tik iš viršutinių, bet ir iš šoninių pumpurų. Ji turi gerą atsparumą ligoms, o riešutai pasižymi labiau tradiciniu graikinių riešutų skoniu. ‘Broadview’ yra mažesnio augumo medis, todėl jį galima sodinti ir nedideliame sode.

Namų sodams pirkėjai dažnai ieško stambiavaisių veislių, kurių riešutai sveria 20 gramų ir daugiau (pvz., lenkiškos selekcinės formos U01, U12, veislė ‘Koszycki’). Vis populiaresni tampa ir raudonbranduoliai riešutmedžiai (selekcinės formos SK4/5, SK4/10, veislė ‘Czerwony Pozny’). Jų riešutai pasižymi švelniu, salstelėjusiu skoniu ir labai vertinami konditerijoje dėl raudonos branduolių spalvos.

Riešutmedžius žmonės sodina ne tik dėl derliaus. Yra veislių, pasižyminčių išskirtiniu puošnumu: pavyzdžiui, graikinio riešutmedžio ‘Leopold’ bei juodojo ‘Laciniata’ lapai yra karpyti ir atrodo itin dekoratyviai – pamačius tokius medžius pirmą kartą, sunku suprasti, kad tai riešutmedžiai. Veislė ‘Purpurea’ išsiskiria raudonais lapais, kurių spalva panaši į raudonlapių lazdynų. Ryškiausia spalva džiugina naujai išaugę lapai, o kadangi vasarą būna dvi augimo bangos, šis riešutmedis ilgai išlieka spalvingas.

Noras atrinkti Lietuvai tinkamiausias veisles paskatino mus auginti kolekcinius sodus. Sužinoję apie naują, potencialiai mūsų kraštui tinkančią veislę, stengiamės ją įsigyti ir įvertinti vietos klimato sąlygomis. Dėl tos pačios priežasties auginame ir juodųjų bei širdžiavaisių riešutmedžių kolekcijas. Juodieji riešutmedžiai itin populiarūs Šiaurės Amerikoje, kur egzistuoja senos šios rūšies riešutų naudojimo maisto gamybai tradicijos; jie vertinami dėl išskirtinio, pikantiško skonio.

Širdžiavaisiai riešutmedžiai – tai populiarėjanti riešutinė kultūra. Iš Japonijoje augančio lipniojo (širdinio) riešutmedžio buvo atrinktos formos, kurių riešutai yra simbolinės širdelės formos, lengvai gliaudomi, o branduolys išsiima visas nesuskilęs. Šie riešutai neturi graikiniams būdingo sutraukiančio skonio. Nors rūšis kilusi iš Japonijos, širdžiavaisių riešutmedžių veislės buvo išvestos ir atrinktos Šiaurės Amerikoje bei Europoje. 

Karijų ir kaštainių eksperimentai

Kaštainių, karijų bei kedrinių pušų pardavimui dar nedauginame. Juos patys pradėjome auginti tik neseniai. Reikia pripažinti, kad karijoms, net ir „ultrašiaurinėms“ jų veislėms, Lietuvoje vis dar mažoka šilumos. Suaugusios karijos ištveria mūsų žiemas, bet vegetacijos sezonai paprastai joms būna per vėsūs ir per trumpi, todėl riešutai sunoksta tik išimtinai šiltomis vasaromis. Pavyzdžiui, Kauno botanikos sode augantys suaugę karijų medžiai pirmą kartą riešutus sunokino tik 2019 metais. Visgi klimatas šiltėja, tad nebijantiems eksperimentuoti nedideliais kiekiais karijas auginti jau galima, nors versliniams sodams jos dar netinka.

O štai sode augantys kaštainiai nustebino sėkmingai atlaikę ypač šaltą praėjusią žiemą. Kai kurie visai išvengė nušalimų, kiti apšalo minimaliai. Galime sakyti, kad mūsų sode kaštainiai žiemojo geriau už dalį vaismedžių (iššalo ne tik dauguma persikų, abrikosų, bet ir dalis trešnių bei kriaušių). Žinoma, rinkomės ne populiarias europines kaštainių veisles, o atsparesnius tarprūšinius hibridus.

Sėkmės paslaptis – ne tik sodinukai, bet ir žinios

Vis dar gajus požiūris, kad užtenka riešutmedį tiesiog įkišti į žemę ir jis augs savaime. Toks nusiteikimas kartais pražudo net ir sėjinukus. Taip, užaugę riešutmedžiai daug dėmesio nereikalauja, bet pasodinus skiepytą medelį, pirmuosius kelerius metus jam reikia daugiau dėmesio: apsaugos nuo žiemos šalčių, tinkamo formavimo ir gerų sąlygų vasarą, kad sodinukas spėtų pasiruošti žiemai.

Riešutmedžių auginimui reikia tam tikrų žinių. Kol kas sodinukus parduodame tik savo ūkyje, o tai leidžia kiekvienam žmogui suteikti bazinę informaciją apie tai, kaip pasodinti ir prižiūrėti riešutmedžius. Nesinori, kad žmonių nusipirkti ir pasodinti sodinukai sunyktų. Informaciją apie riešutmedžių auginimą bei priežiūrą skleidžiame tiek internetinėje svetainėje, tiek feisbuko puslapyje „Audėjų sodai“. Gana dažnai sulaukiame klausimų raštu ir telefonu – stengiamės atsakyti kiekvienam.

Tikime, kad Lietuvoje netolimoje ateityje prie daugelio namų augs bent po vieną graikinį riešutmedį, nokinantį kokybiškus riešutus. Besikuriantys versliniai sodai taip pat rodo, kad ateis laikas, kai ūkininkai vietinei rinkai užaugins pakankamai kokybiškos produkcijos.

Kiekvienam, turinčiam galimybę sodinti riešutmedžius ar vaismedžius, linkime tą ir daryti. Augindamas sodą jauti, kad ne vien riešutai, vaisiai ar medžių grožis yra pagrindinis tikslas – tai gilus vidinis poreikis būti arti gamtos, ją stebėti, prižiūrėti. O „Audėjų sodai“ ir toliau lieka atviri eksperimentams: mokomės, stebime, bandome ir ieškome naujų rūšių bei veislių, kurių dalis ateityje teiks ir kokybišką derlių, ir žavesio sodyboms.