Riešutai mezolito ir neolito laikų žmonių mityboje

Kolega iš Latvijos, Agnis Graudulis, sudomino įrašu apie latvių archeologų atkastoje akmens amžiaus gyvenvietėje rastus didelius kiekius riešutų. Todėl kilo noras panagrinėti daugiau apie riešutus Baltijos šalių mityboje akmens amžiuje.

Taigi, Eduards Šturms vadovaujama archeologų grupė dar prieš II pasaulinį karą kasinėdama Sarnatės pelkės viduriniojo neolito laikų (apie 3400–2300 m. pr. Kr.) gyvenvietes visur aptikdavo lazdyno ir vandens (Trapa natans, plūduriuojantysis agaras) riešutų ar jų kevalų. Tačiau vienoje gyvenvietėje rastas riešutų ir jų kevalų kiekis buvo pribloškiantis.

Eduards Šturms rašė: “Tiek lazdynų, tiek ežerinių riešutų svarbą Sārnatės senųjų gyventojų mityboje patvirtina visose gyvenvietėse aptikti riešutų kevalų arba net sveikų, dar neperskeltų riešutų sluoksniai; pavyzdžiui, A gyvenvietėje jie užėmė ne mažesnį kaip 6 kv. m plotą ir gulėjo 25–30 cm storio kompaktišku sluoksniu, tarsi kluone supilta javų atsarga.”

Agnis apskaičiavo, kad toje vietoje galėjo būti 1,6 kubinio metro riešutų. Žinant, kad neolito laikų žmonės gyveno nedidelėmis grupėmis, tai yra labai didelis kiekis.

Kasinėjimai Sarnatės pelkės vietovėje tęsėsi ir po karo. Štai pokarinius atradimus aprašantis fragmentas: "Vėlesniame laikotarpyje – II tūkst. pr. m. e. pirmojoje pusėje ir viduryje – gyvenvietes gerai apibūdina 1949 m. kasinėjimuose ištirtas maždaug 30–35 m dydžio „X“ pastatas. [...] Pastatas neturėjo grindų – jų vietą sudarė ant durpių susikaupę įvairūs sluoksniai, ypač gausūs riešutų kevalai.

Aplink židinį sukosi visas gyvenvietės žmonių gyvenimas – čia valgė, čia dirbo gamindami darbo įrankius, čia sėdėjo ir šildėsi šaltesniu metu. Aplink židinį, maždaug 0,8–1 m pločio juostoje, buvo atkasta 0,25–0,40 m storio lazdynų ir ežerinių riešutų kevalų sankaupa. Gyvenvietėje rasta riešutams skaldyti skirtų plaktukų, [...]".

Taigi, naujesni atradimai dar labiau parodė riešutų svarbą neolito laikų žmonių mityboje. Atradimai rodo, kad riešutai nebuvo tik priedas prie pagrindinio maisto, bet reikšminga mitybos sudedamoji.

Apie riešutų svarbą akmens amžiaus laikų žmonių mityboje rašo ir Lietuvos tyrėjai. Indrė Antanaitis-Jacobs ir Miglė Stančikaitė teigia, kad riešutų liekanos buvo dažnas radinys mezolito ir neolito laikų stovyklose. Jos išvardina eilę akmens amžiaus stovyklaviečių kur buvo rasti lazdyno ar vandens riešutų liekanos. Jų teigimu, riešutai išliko svarbiu maisto šaltiniu per visą neolito laikotarpį. Autorės mini sąmoningą miškų deginimą, kuriuo, tarp kitų siekiamybių, buvo skatinamas lazdynų augimas.

Šventosios archeologinių radinių tyrėjai rašo, kad vieno kasinėjimo Šventojoje metu buvusios neolito gyvenvietės vietoje buvo rasti 68 lazdyno riešutai ir 23 apdegę vandens riešutai. 

Dar yra įdomus Stokholmo universiteto mokslininko Mats Regnell tyrimas apie mezolito laikų mitybą pietų Skandinavijoje. Tyrimas rodo, kad lazdyno riešutai buvo vienas svarbiausių augalinių maisto šaltinių mezolite. Riešutų radinių kiekiai yra tokie dideli, kad archeologai šį laikotarpį vadina „Riešutų amžiumi“. Mats Regnell parodė, kad lazdyno riešutai čia buvo renkami masiškai ir sistemingai, o jų sluoksniai liudija ne atsitiktinį vartojimą, bet gerai organizuotą sezoninį kaupimą. Mats Regnell rašo, kad gausūs riešutų radiniai “liudija apie svarbų maisto šaltinį, o ne tik apie priedą prie gyvūninės kilmės baltymų.”

Tai, ką Mats Regnell aprašo apie mezolito laikų pietų Skandinavijos situaciją, gerai dera ir su Latvijos bei Lietuvos neolito laikų duomenimis. Mats Regnell pastebi, kad mezolito pabaigoje pietų Skandinavijoje lazdynų ėmė retėti, o kartu mažėjo ir riešutų – vieno svarbiausių augalinių maisto šaltinių. Jis kelia hipotezę, kad būtent šis riešutų trūkumas galėjo paskatinti greitesnį perėjimą prie žemdirbystės. Baltijos regione situacija, atrodo, buvo kitokia. Čia riešutai – tiek lazdyno, tiek vandens – išliko svarbia mitybos dalimi gerokai ilgiau, todėl stiprios paskatos greitai keisti gyvenimo būdą neatsirado.

Beje, tam tikru metu mezolito laikotarpiu Lietuvos klimatas buvo 3–4 C° šiltesnis nei šiandieninis klimato vidurkis, tad net graikiniai riešutmedžiai būtų galėję klestėti, jei žmogus būtų juos aktyviai platinęs. Natūraliai tokie medžiai plinta labai lėtai, todėl be žmogaus pagalbos jie tiesiog nespėjo pasiekti mūsų krašto. Šiandien klimatas vėsesnis, bet mes jau mokame greitai reaguoti į pokyčius – ir graikiniai riešutai Lietuvoje auga, nes juos sodiname patys.

Ne vienas šiuolaikinis mitybos specialistas pastebi, kad mezolito bei neolito mityba, gausi riešutų, žuvies ir neperdirbto augalinio maisto, daugeliu atžvilgių buvo sveikesnė nei mūsų šiandieninė. Šiandien, turėdami milžinišką maisto pasirinkimą, dažnai įsivaizduojame, kad valgome geriau nei priešistorės žmonės. Tačiau toks įsitikinimas nėra visai teisingas. Mezolito ir neolito laikų žmonių mityba mūsų kraštuose buvo pakankamai gerai subalansuota ir geriau atitiko žmogaus fiziologiją nei šiandieninė, perdirbto maisto persmelkta mityba. Kartais sveikiau yra tai, kas paprasčiau.

Norintiems pasistudijuoti šaltinius:

• Eduards Šturms tyrimaI

• Pokariniai tyrimai

• Indrės Antanaitis-Jacobs ir Miglės Stančikaitės tyrimas 

• Archeologiniai tyrimai Šventojoje

• Mats Regnell tyrimas