Graikinai riešutmedžiai

Nors graikiniai riešutmedžiai Lietuvoje auginami jau ne pirmą dešimtmetį (bandymų būta ir prieš šimtmečius), visgi dauguma riešutmedžius pradėjo pastebėti ne taip seniai. Todėl sąvokos, susijusios su riešutmedžiais, kartais painiojamos arba nežinoma, kaip vieną ar kitą dalyką įvardinti. Dažnai riešutais vadinami ir medžiai, ir riešutai. Taip iš tiesų galima vadinti. Bet kalbant dalykiškai geriau naudoti atskirus lietuviškus žodžius, t.y. medį vadinti riešutmedžiu. Kai kas galvoja, kad visi riešutmedžiai yra graikiniai, tik kai kurie brandina prastus riešutus, nes yra laukiniai ar prastos veislės. Todėl nusprendžiau surašyti pagrindinių keblumus keliančių sąvokų žodynėlį - sąvokų paaiškinimus.

Graikinis riešutmedis - medis, priklausantis vienai iš riešutmedžių rūšių. Tai reiškia, kad ne visi riešutmedžiai yra graikiniai. Ir būtent graikiniai riešutmedžiai brandina mums nuo seno pažįstamus graikinius riešutus.

Graikinis riešutas - graikinio riešutmedžio vaisius. Kartais riešutai vadinami sausaisiais vaisiais. Tas pavadinimas visiškai tinka lazdyno riešutams. Nors graikiniai riešutmedžiai nėra giminingi slyviniams kaulavaisiams, bet biologiškai jų riešutai yra būtent kaulavaisiai. Kol riešutai kaba ant medžio, matomas žalias apvalkalas. Tai yra apyvaisis arba perikarpis. Riešutui sunokus apyvaisis suskyla ir pasimato riešuto kevalas. Kevalo viduje yra valgomas branduolys, taip pat ir nevalgomos pertvarėlės.

Mandžiūrinis, pilkasis, juodasis, širdinis ir eilė kitų yra riešutmedžių rūšys, o ne veislės (situacija nesikeičia, net ir tuo atveju, kai per populiarią TV laidą, mokslų daktaras pasako, jog mandžiūriniai tėra graikinių riešutmedžių veislė). Mandžiūrinių ir pilkųjų riešutmedžių riešutai paprastai nėra valgomi. Ne todėl, kad būtų neskanūs. Jų beveik neįmanoma išgliaudyti. Taip pat būna tarprūšinių hibridinių riešutmedžių.

Karija ir pterokarija nėra riešutmedžių rūšys, bet jos priklauso bendrai su riešutmedžiais riešutmedinių šeimai.

Lazdynai biologiškai nepriskiriami riešutmedžiams. Tačiau, kai apie lazdynus kalbama kaip apie žemės ūkio kultūrą, jie irgi yra vadinami riešutmedžiais.

Sėjinukais vadinami tie medeliai, kurie buvo išauginti iš pasėtos sėklos (riešutmedžių atveju iš riešuto). Paprastai sėjinukai yra auginami kaip poskiepiai (skiepijimui) arba selekcijai (naujų formų ar veislių išvedimui). Tik Lietuvoje riešutmedžių sritis dar yra savotiškame akmens amžiuje - nemaža dalis medelynų žmonėms vis dar parduoda neskiepytus riešutmedžius (visgi, po truputi situacija keičiasi į gerą pusę). Taigi, norint kalboje atskirti neskiepytus riešutmedžius nuo skiepytų, tenka ir suaugusius medžius vadinti sėjinukais. Jų minusai tame, kad kol jie užaugs ir pradės derėti (o tai gali užtrukti nuo kelių iki keliolikos metų), negalime žinoti, kokios bus riešutmedžių savybės, kokio dydžio bei kokybės riešutus brandins, kaip gausiai jie derės ir t.t.? Todėl nusprendus pirkti riešutmedžio sodinuką, būtinai reikia išsiaiškinti ar jis yra skiepytas? Ir žiūrėkite, ar realiai matosi skiepo vieta? Nupjautas ūglis ir likęs kelmukas nėra skiepo vieta! Skiepijimo vietoje matosi dviejų sujungtų ūglių (ar žievės dalių) suaugimas.

Forma (veislės forma) - tai selekcininkų išskirtas riešutmedis, turintis dėmesio vertų gerų savybių, bet oficialiai neįregistruotas kaip veislė. Kad atskirti nuo kitų riešutmedžių, selekcininkai formai suteikia kodą ar pavadinimą. Motininio formos medžio įskiepiais paskiepyti medžiai yra identiški motininiam medžiui ir vadinami tuo pačiu formos kodu ar pavadinimu.

Veisle riešutmedžiai vadinami tuomet, kai veislė yra oficialiai įregistruota atitinkamose institucijose. Veislė platinama tik skiepijimu ar kitu vegetatyviniu būdu. Skiepyti riešutmedžiai gali pradėti derėti jau antrais trečiais metais. Iš veislinio riešuto išaugęs sėjinukas nepaveldi visų motininio medžio savybių ir nevadinamas veisle.

Tipas - riešutmedžiai, turintys didelę dalį panašių savybių, kaip įvardinamos veislės ar formos medžio savybės. Tai paprastai būna sėjinukai. Tik įvardinant, ar medis yra kažkurio tipo, iškyla sunkumas. Kadangi sėjimo būdu nepaveldimos visos motininio medžio savybės, tai pasakyti, ar jis atitinka tam tikrą tipą, galima tik kai medis užauga ir pradeda derėti. Tik tuomet galima medį pagal vyraujančias savybes (augumas, vegetacijos laikas, riešutų dydis, kokybė ir pan.) priskirti vienam ar kitam tipui. O kol medis nėra užaugęs, tegalima pasakyti, kad jis yra kažkurio tipo sėjinukas. Pavyzdžiui, selekcininkų atrastos Ideal, Kočerženko, Korenovskij ir panašios riešutmedžių formos nuo pat pradžių buvo dauginamos tik sėjimu. Buvo aprašytos motininių medžių savybės. Bet jų sėjinukai nebūtinai paveldi tas savybes. O ką jau kalbėti apie kažkelintos kartos sėjinukus, kokie dauginami Lietuvoje? Kartais jie pristatomi veislėmis, nors taip tikrai nėra. Panašiai stambiavaisius riešutus brandinantys riešutmedžiai sėjinukai yra vadinami Stambiavaisiais, Jacekais ar Velikanais.

Žirginiai - vyriški riešutmedžių žiedai. Jie yra panašūs į lazdyno žirginius (savotiškos "virvelės"). Žydėjimo metu jie paskleidžia žiedadulkes, kuriomis yra apdulkinami moteriški žiedai. Paprastai ant to paties riešutmedžio yra ir vyriški, ir moteriški žiedai. Kartais žydėjimas vyksta tuo pačiu metu, o kartais nesutampa. Tuomet, norint sulaukti derliaus, reikia auginti bent du pagal žydėjimo laiką tarpusavyje suderintus riešutmedžius. Iš anksto žinoti žydėjimo metą galima tik pasirinkus veislinius riešutmedžius.

Moteriški žiedai yra žalios spalvos. Jie panašūs į mažus riešutėlius su gelsvai žaliais ūsiukais (purkomis). Juos, žydėjimo metu, vėjas turi apdulkinti žirginių skleidžiamomis žiedadulkėmis. Jei apdulkinimas neįvyksta, riešutai neužsimezga ir nužydėję žiedai nukrenta. O jei apdulkinimas įvyko sėkmingai, mažasis riešutėlis pradeda augti.

Derėjimo tipas. Pagal derėjimo būdą riešutmedžiai skirstomi į kelis tipus. Viršūninio (terminuoto, tradicinio) derėjimo - moteriški žiedai ir riešutai (vienas ar keli) būna tik iš pernykščio ūglio viršutinio pumpuro. Tai labiausiai paplitęs tipas. Šoninio (lateralinio) derėjimo - kai riešutai užsimezga ir iš šoninių pernykščio medžio pumpurų. Skirtingų veislių šoninio derėjimo procentas būna nevienodas. Geriausios pasaulinio lygio veislės dažniausiai būna šio derėjimo tipo. Deja, tos geriausios Lietuvos klimatui kol kas netinka. Tačiau yra ir Lietuvos klimatui tinkamų lateralinio derėjimo veislių. Mišraus derėjimo - kai ant pernykščio ūglio užsimezga riešutai ne iš vieno, bet iš kelių pumpurų esančių viršutinėje ūglio dalyje. Dar vienas derėjimo tipas - kekinis derėjimas. Riešutai dera didelėmis kekėmis, kuriose būna dešimtys riešutų. Nors toks derėjimo tipas reiškia didesnį derlių, bet selekcininkai vengia šio tipo, nes kekėse, paprastai, riešutai būna mažesni ir nevienodo dydžio.